Naujienos

Šulinių ir gręžinių vanduo. Kokius tyrimus atlikti.

Visiems žinoma, jog geriamasis vanduo privalo būti švarus, kad būtų tinkamas vartoti. Tačiau galvojant apie savo geriamo vandens saugumą ne vienam kyla klausimas – ko ieškoti vandenyje norint suprasti ar jis saugus.

Šulinio vanduo. Daugelis Lietuvos gyventojų dar naudoja šulinio vandenį. Šio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, įrengimo ir priežiūros. Trąšų, kurių nepasisavina augalai, perteklius patenka į paviršinius vandenis ir užteršia geriamojo

vandens šaltinius, ypač – azotiniais junginiais. Atliekant šulinio vandens cheminį tyrimą patariama ištirti: nitritų, nitratų, amonio kiekius, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį. Šie tyrimai reglamentuojami pagal Lietuvos higienos normą HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“.

Nitratai ir nitritai – toksiniai elementai, kuriais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Didesni nitratų ir nitritų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims bei kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus, nes jie neturi pakankamai nitratus skaidančio fermento. Todėl išsivysto methemoglobinemija (pamėlusių kūdikių sindromas).

Padidintas amonio kiekis gali rodyti padidintą bakteriologinį užterštumą ar puvimo procesus. Permanganato indeksas parodo bendrą užterštumą organinės kilmės teršalais, o savitasis elektros laidis – bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų kiekį.

Gręžinio (giluminis) vanduo. Lietuvoje giluminių gręžinių vanduo yra pakankamai kokybiškas, tačiau didžiausia gręžinių problema yra didelis vandens geležingumas. Kartu su juo – normas viršijantys mangano kiekiai. Geležis – vandens indikatorinis rodiklis, todėl nedidelis jos perteklius nėra kenksmingas sveikatai. Tik atrodo neestetiškai, nes geležis vandeniui suteikia rudą atspalvį, o pastovėjus vandenyje susidaro rudos nuosėdos. Mangano perteklius labiau kenkia vidaus organų veiklai. Šiems trūkumams pašalinti dažnai statomi vadinamieji nugeležinimo filtrai.

Kitas rodiklis – vandens pH.  Žmogui reikalingas labiau šarminis vanduo, kurio pH – nuo 6,5 iki 9,5. Taip subalansuotas centralizuotai tiekiamas vandentiekio vanduo. Vandens pH dažniausiai kinta dėl filtrų – kuo labiau vanduo išvalomas nuo įvairių mikroelementų, tuo jis rūgštingesnis, nebetinkantis žmogui. Pavyzdžiui, distiliuoto išvalyto vandens pH vertė yra apie 5–6 vienetus. Šis labai išvalytas vanduo puikiai tinka buitiniams prietaisams ir mašinų akumuliatoriams, tačiau žmogui jis yra per rūgštus.

Gyventojai dažnai renkasi ir savo gręžinio vandens suminio kietumo tyrimus. Ypač tai svarbu svarstantiems ar buityje naudoti minkštinimo filtrus. Vandens kietumas pagal HN 24:2017 nėra normuojamas, nes kietumą sudaro kalcio ir magnio jonai. Šie mikroelementai labai reikalingi žmogaus sveikatai, tačiau jie krenta į nuosėdas, sudarydami kalkes, kenkiančias buitiniams prietaisams. Tad prieš statant minkštinimo filtrus vertėtų išsitirti vandens kietumą.

Būtina prisiminti, jog kartais minėti filtrai taip išvalo vandenį, kad jame nebelieka žmogui reikalingų kalcio ir magnio bei padidėja natrio kiekis, kurio ribinė vertė geriamajame vandenyje yra 200 mg/l.

Nėra vienos taisyklės, pagal kurią visi galėtų atlikti vandens tyrimus. Kiekviena padėtis yra individuali.

X